NUOMONĖS

Visi žinome, koks stiprus nuodas yra gyvsidabris. Kada ne kada spaudoje perskaitome apie tragedijas, kurių kaltininkas – gyvsidabris. Per televiziją matome reportažus, kuriuose specialia apranga vilkintys specialistai tvarko gyvsidabriu užterštą aplinką. Be abejo, išgirdus, kad gyvsidabris vartojamas ir vakcinose, kyla didelių abejonių, ar tai nepavojinga vaikams, ypač naujagimiams ir kūdikiams. Tokias abejones dar labiau sustiprina žiniasklaidos publikacijos, kurių autoriai, „laisvai“ interpretuodami informaciją, skelbia sensacingus pranešimus. Kas gi tas tiomersalis? Kuo jis geras, o kuo pavojingas? Ar galima kūdikius skiepyti tiomersalio turinčiomis vakcinomis?

Tiomersalis – organinis gyvsidabrio junginys, konservantas, nuo 1930 metų naudojamas vakcinų gamyboje. Net labai nedideli tiomersalio kiekiai pasižymi stipriu antibakteriniu poveikiu, todėl šis konservantas buvo itin paplitęs. Labai nedideli, sveikatai nekenksmingi tiomersalio priedai patikimai apsaugo vakcinas nuo užteršimo bakterijomis gamybos metu bei jas naudojant skiepų kabinetuose, ypač tai aktualu vakcinoms, sufasuotoms į daug dozių turinčius flakonus.

Susirūpinimas dėl tiomersalio vakcinų sudėtyje tai atslūgsta, tai vėl pakyla, kai vienoje ar kitoje šalyje paskelbiami duomenys apie galimą skiepijimo sąsają su viena ar kita liga. Nors tiomersalis vakcinų gamybai naudojamas daugiau negu 70 metų, nėra nė vieno patikimo įrodymo, kad šio konservanto turinčios vakcinos sukeltų negalią paskiepytiesiems. Nepaisant to, visuomenės susirūpinimas kelia nepasitikėjimą skiepijimais, todėl tiomersalio naudojimo saugumas nuolat tikrinamas ir ieškoma būdų atsisakyti šio konservanto.

JAV Šeimos gydytojų akademija, Pediatrijos akademija, Skiepijimo praktikos patarėjų komitetas bei Visuomenės sveikatos tarnyba paskelbė pranešimą apie gyvsidabrio konservanto tiomersalio naudojimą vakcinose. 

JAV Nacionalinio sveikatos instituto mokslininkų atliktais tyrimais įrodyta, kad gyvsidabrio koncentracijos vaikų, paskiepytų visomis skiepijimo programos numatytomis vakcinomis, lygis kraujyje neviršija 2 mkg/L, kuris laikomas foniniu gyvsidabrio lygiu. Kitaip sakant, su tokiu gyvsidabrio kiekiu bet kuris iš mūsų galime susidurti buityje, aplinkoje, suvalgę gyvsidabriu užteršto maisto (pvz., žuvies) dar kaip nors. Atlantos (JAV) ligų kontrolės centro mokslininkai, naudodamiesi didelėmis duomenų bazėmis, tyrė ryšį tarp tiomersalio turinčių vakcinų skiepijimo ir didelės grupės nervų sistemos bei inkstų ligų. Kol kas tokio ryšio nenustatyta, o stebėjimai tęsiami.

Tobulinant vakcinų gamybos technologijas, labai sumažinta vakcinų užteršimo bakterijomis rizika, todėl mažiau reikia bet kokių konservantų, tarp jų ir tiomersalio. Konservantų poreikis taip pat mažėja vis plačiau diegiant vienos dozės vakcinų fasavimą, nes nebėra pavojaus užteršti vakciną, saugant atidarytą flakoną. JAV dar 1999 metais buvo suformuluotas tikslas pašalinti tiomersalį iš visų kūdikiams skiepijamų vakcinų. Vadovautasi tokiais argumentais:

• tiomersalio pašalinimas iš vakcinų vertinamas kaip profilaktinė priemonė, nes vakcinų sudėtyje esančio tiomersalio kiekio žalingas poveikis neįrodytas,

• nors žalingas tiomersalio poveikis neįrodytas, šio konservanto buvimas kai kuriose vakcinose kelia visuomenės susirūpinimą,

• net labai mažų gyvsidabrio kiekių pašalinimas iš vakcinų vertinamas kaip priemonė, leidžianti sumažinti bendrą kūdikių kontaktą su gyvsidabriu aplinkoje, nes kitas kontakto su gyvsidabriu formas (pvz., kai kurių maisto produktų vartojimas) paveikti itin sunku ar net visiškai neįmanoma,

• šiuolaikinės vakcinų gamybos technologijos labai patobulintos, yra daug kitų bakterinio užterštumo kontrolės mechanizmų, todėl gyvsidabrio turintys konservantai nebūtini,

• vis dažniau vakcinos fasuojamos vienos dozės flakonais ar vienos dozės švirkštais, todėl vis rečiau naudojami daug dozių turintys flakonai. Taip išvengiama vakcinų infekavimo skiepijimų kabinetuose rizikos.

Pagal tiomersalio kiekį preparate skiriamos trys vakcinų grupės:

• vakcinos, kurių sudėtyje tiomersalis naudojamas kaip konservantas, jo nedideli, sveikatai nepavojingi kiekiai pridedami į vakcininį preparatą dažniausiai gamybos proceso pabaigoje. Tokių vakcinų sudėtyje būna labai nedidelis kiekis tiomersalio,

• vakcinos, kurių preparate tiomersalio kaip sudėtinės dalies nėra, tačiau gamybos procese naudotos tiomersaliu konservuotos žaliavos. Tokių vakcinų sudėtyje yra tik sunkiai išmatuojamų tiomersalio pėdsakų. Tokie kiekiai neturi jokio toksinio ar kaupimosi (kumuliacinio) poveikio, bet itin retais atvejais, jie gali sukelti alergines reakcijas,

• tiomersalio vakcinoje visiškai nėra. Gaminant šios grupės vakcinas, tiomersalio nėra net ir žaliavose, todėl jose nėra šio konservanto net pėdsakų.

Pastaraisiais metais vis daugiau vakcinų gamintojų kuria vakcinas, kurių sudėtyje tiomersalio nebėra visai ar yra tik jo pėdsakų. Daugelio Lietuvoje registruotų vakcinų sudėtyje jau nėra tiomersalio. Kai kurių Nacionalinės skiepijimų programos vakcinų (pvz., tymų-parotito-raudonukės – MMR vakcinos) sudėtyje tiomersalio niekuomet nė nebuvo. Būtina labai kategoriškai pabrėžti, kad kol neturime naujos kartos vakcinų be konservantų, būtina tęsti skiepijimus vakcinomis, kurių sudėtyje yra tiomersalio. Palyginimui galėtume pasakyti, kad gyvsidabrinio termometras, naudojamas namuose, kelia didesnį pavojų nei tiomersalio turinčios vakcinos, nes jam sudužus gali susidaryti pavojinga gyvsidabrio garų koncentracija. Tik teoriškai įmanomas vakcinose esančių konservantų šalutinis poveikis yra nepalyginti mažesnis už natūralių infekcinių ligų, nuo kurių apsaugo vakcinos, grėsmę. Tokia yra vieninga žymiausių pasaulio vakcinų srities ekspertų nuomonė.

V. Usonis

Į viršų


Nuo 1998 metų hepatito-B skiepu privalomai nebeskiepijama Prancūzijoje ir sergamumo skaičiai nepadidėjo.

Prancūzijoje hepatito-B vakcina skiepijama 2, 3 ir < 12 mėnesių amžiaus kūdikiams ir trys dozės 11–13 metų amžiaus anksčiau neskiepytiems paaugliams. Plačiau apie Europos šalių skiepijimo kalendorius galite sužinoti tinklalapyje: http://www.ssi.dk

Į viršų


Skiepai neefektyvūs, nes paskiepytieji vis tiek serga.

Taip manantieji remiasi faktu, kad šiuolaikinėje visuomenėje, kur skiepijimai apima labai didelę žmonių dalį, užkrečiamomis vaikų ligomis serga ir paskiepytieji. Pabandykime pasiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų? Apsibrėžkime terminus:
• Vakcinų efektyvumas – rodiklis, atspindintis vakcinų sukeliamos apsaugos lygį: 100 % efektyvumas yra puiki apsauga, 0 % – apsaugos nėra.
• Skiepijimo nesėkmė – rodiklis, atvirkščias skiepijimo efektyvumui, nurodantis, kiek paskiepytųjų neįgyja imuniteto ir suserga.
• Skiepijimo apimtis – paskiepyta visuomenės dalis: 100 % apimtis – paskiepyti visi, 0 % – neskiepytas niekas.
• Imlumas užkrečiamosioms ligoms – kokia dalis imlių asmenų, turėjusių kontaktą su infekcijos šaltiniu, suserga

Panagrinėkime populiarų JAV mokslininkų pasiūlytą modelį, aprašantį hipotetinę mokyklą, kurioje yra 2000 moksleivių. Žinoma, kad tymai yra itin užkrečiama liga: suserga beveik visi užsikrėtusieji, todėl pasirinktas 100 % imlumo indeksas. Iš daugelio mokslinių tyrimų žinoma, kad tymų vakcinos efektyvumas siekia apie 95 %. Tai labai geras rodiklis, nes, kaip žinia, nėra nė vieno biologinio produkto, kurio efektyvumas būtų absoliutus. Žemiau pateiktoje lentelėje apskaičiuota, kaip keistųsi įvairūs rodikliai, kintant skiepijimo apimtims.

Tymų vakcinos skiepijimo poveikis tymų protrūkiui hipotetinėje 2000 moksleivių turinčioje mokykloje. Menamas skiepijimų efektyvumo paradoksas.

Poland G. A., Jacobson R. M. Failure to reach the goal of measles elimination. Apparent paradox of measles infections in immunized persons. Arch.Intern.Med., 1994, 154,16,1815–1820.

Iš lentelės matyti, kad jeigu niekas nebūtų skiepijamas, nebūtų ir skiepijimo nesėkmių, tarp paskiepytųjų sergančiųjų nebūtų. Iš pirmo žvilgsnio paradoksaliai atrodo tai, kad kuo labiau didėja skiepijimo apimtys, tuo labiau auga paskiepytųjų dalis tarp susirgusiųjų. Nesunkų įsivaizduoti štai tokius „mokslinius“ straipsnius:

a) „Ištyrėme 100 tymais sergančių vaikų. Išanalizavus jų skiepijimo įrašus, paaiškėjo, kad visi šie ligoniai buvo paskiepyti tymų vakcina. Išvada: vakcina visiškai neefektyvi.“ Arba:

b) „Ištyrėme 195 tymais sergančius vaikus. Išanalizavus jų skiepijimo įrašus, paaiškėjo, kad 49 % šių ligonių buvo paskiepyta tymų vakcina. Išvada: vakcina neefektyvi beveik pusei paskiepytųjų.“

Tokio pobūdžio publikacijų pasitaiko neretai, jas cituoja skiepijimų skeptikai, ir gerai neįsigilinus šie straipsniai skamba visai įtikinamai. Kuo ydingas toks skaičiavimas? Kur metodinė klaida? Pažiūrėkime į lentelę, ir viskas tučtuojau sustos į savo vietas. Abiem atvejais vakcinos efektyvumą reikia skaičiuoti ne pagal tai, kiek susirgusiųjų buvo paskiepyta, bet pagal tai, kiek paskiepytų vaikų nesusirgo! Prisiminkime pradines sąlygas: imlumas tymams yra 100 %, o vakcinos protekcinis efektyvumas – 95 %.

Pirmajame pavyzdyje a) iš 2000 paskiepytųjų imunitetas nesusidarė 5 % t. y. 100 paskiepytųjų, kurie ir susirgo. Apsauginis vakcinos efektyvumas šiame modelyje yra 95 %.

Antrame pavyzdyje b) iš 2000 vaikų, 1900 buvo paskiepyta, o 100 – ne. Būtų visiškai neteisinga į vakcinos efektyvumo skaičiavimus įtraukti ir neskiepytus vaikus. Neįskiepytos vakcinos tikrai neveikia! Šiame teoriniame kolektyve imunitetas nesusidarė 95 iš 1900 paskiepytųjų ir 100 iš 100 neskiepytųjų, todėl šiame kolektyve iš viso buvo 195 imlūs vaikai. Iš paskiepytųjų susirgo 95 iš 1900, t. y. apsauginis vakcinos efektyvumas yra tie patys 95 %, o iš neskiepytųjų susirgo 100 iš 100, t. y. apsaugos visai nėra.

Grįžkime prie modelio nagrinėjimo pradžios. Iš lentelės matome, kad jeigu niekas nebūtų skiepijamas, nebūtų ir skiepijimo nesėkmių, tarp paskiepytųjų sergančiųjų nebūtų. Tačiau susirgtų visi 2000 mokyklos mokinių, o tokios „strategijos“ apsauginis efektyvumas būtų visiškas nulis.

Kitas neretas vakcinų efektyvumo vertinimo klaidų šaltinis yra ligų diagnostikos tikslumas. Šiandien, kai daugelio užkečiamųjų ligų diagnozė patvirtinama tiksliais ir patikimais laboratoriniais tyrimais, paaiškėjo, kad labai panašiais simptomais pasireiškiančias ligas gali sukelti skirtingi sukėlėjai. Pavyzdžiui, kosulio priepuolius, kurie gali būti labai panašūs į kokliušą, gali sukelti vadinamosios atipinės bakterijos (mikoplazmos, chlamidijos) arba respiraciniai-sincitiniai virusai (RSV).

Anglijos, Suomijos bei kitų šalių mokslininkų paskelbtuose darbuose įrodoma, kad tarp paskiepytų vaikų ligas, klinikiniais požymiais labai panašias į tymus, bet daug lengvesnes, sukelia kiti virusai ar bakterijos. Todėl reikalaujama (taip pat ir Lietuvoje), kad įtarus tymus ar raudonukę, būtų paimtas kraujas ištirti laboratoriškai, o tymų ar raudonukės diagnozė būtų nustatoma tik radus sergančiojo kraujyje atitinkamų antikūnų.

Niekada nesakome, kad vakcinos yra efektyvios 100 %. Realiai jų efektyvumas svyruoja nuo 85 iki 95 %. Tai yra labai aukšti efektyvumo rodikliai, bet ne absoliutūs. Suprantama, kad, susirgus paskiepytam vaikui, šeimai menka paguoda, kad daug kitų buvo apsaugoti. Laimė, taip atsitinka vis rečiau, nes plačiai paplitus skiepijimams, labai sumažėja ligų sukėlėjų cirkuliavimas visuomenėje, todėl sumažėja rizika susirgti net ir tiems, kuriems imunitetas nesusidarė.

Vakcinų efektyvumas yra vienas svarbiausių vakcinų kokybės rodiklių, ir jis yra nuolat kompleksiškai vertinamas, taikant įvairius metodus. Nepakankamai efektyvios vakcinos keičiamos efektyvesnėmis, tačiau labai svarbu, kad teiginiai ir išvados apie vakcinų efektyvumą būtų pagrįstos metodiškai korektiškais ir patikimais tyrimais.

V. Usonis

Į viršų